Tikriausiai jau visi girdėjo, matė, skaitė apie subyrėjusią grupę „69 danguje“ ir kaip buvusios jos narės vaidijasi, abi pusės pasakoja viską iš savo varpinės, kas ir kaip buvo. Apibendrinant, daug visko vyksta, visi su savo nuoskaudom ir dabar visi viskuo dalijasi viešai.
„Kam to reikia?“
Nesiimsiu vertinti, kas teisus ar neteisus šioje istorijoje, nei aš žinau, nei tai mano reikalas, bet vienas dalykas tikrai ir erzina, ir neramina – nejau dabar tiek metų trukusi draugystė tiesiog nutrūks dėl viso šito? Kam to reikia?
Gerai, kad žmonės kalba, dalijasi, bet kaip jų muziką klausantis žmogus norėčiau, kad būtų užkastas tas karo kirvis ir visi klausimai, nuogąstavimai būtų išspręsti asmeniškai, tarpusavyje, paliekant tai tik tarp grupės narių.
Skaudu matyti, kaip tiek metų trukusi draugystė byra į šipulius. Nė vienas nežinom, kas ten dėjosi viduje, kokie buvo jų tarpusavio santykiai, bet lai tai lieka tarpusavio reikalu... Tas kaltųjų ir teisiųjų ieškojimas kažin, ar atneš kažką gero.
Gyvenimas toks jau yra, kad nutinka visko, būna ir gražių, ir skaudžių momentų, bet kad ir kas nutinka, gyvenimas tęsiasi, vienoks ar kitoks jis bebūtų. Galiausiai, aš įsitikinusi, kad viską galima išspręsti gražiai ir taikiai, asmeniškai.
Nejau aš viena taip manau? Žinau, kad daugeliui patinka dramos ir skandalai, bet nejau niekam nebesvarbu draugystė, gražūs kartu sukurti prisiminimai, viską galima taip lengvai imti ir pamiršti, išmesti į šiukšlinę? Skaudu, ne kitaip.
Autorius: skaitytoja Rimantė
